Yra keletas aspektų sinchroniškume – nuo dvasinio iki praktinio.
Anot Karlo Jungo, kuris sukūrė terminą, sinchroniškumas yra „vienalaikis psichinės būsenos įvykis su vienu ar daugiau išorinių įvykių, kurie atrodo kaip reikšmingos paralelės su momentine subjektyvia būsena“.
Tokios situacijos rodo, kad mūsų psichika gali žaismingai sąveikauti su tuo, kas atrodo kaip pasaulio materija. Tai, kad taip gali atsitikti, nublanka ribas tarp subjektyvios ir objektyvios tikrovės.
Vienas iš žinomiausių Jungo pavyzdžių įvyko per terapijos seansą su viena iš jo klientų. Ši pacientė buvo labai atspari gydymui ir transpersonalinės realybės sampratai. Iki šio konkretaus įvykio pažanga buvo nedidelė arba jokios nebuvo. Ji sapnavo, kad jai buvo įteiktas auksinis skarabėjas. Analizuodamas šį sapną Jungas išgirdo kažką trenkiančio į langą. Jis nuėjo patikrinti, kas atsitiko, ir ant palangės rado blizgantį vabalą, bandantį patekti į vidų. Tai buvo labai retas egzempliorius, artimiausia analogija auksiniam skarabėjui, kurį galima rasti tame aukštyje. Nieko panašaus Jungui anksčiau nebuvo nutikę. Atidarė langą, įnešė vabalą į vidų ir parodė klientei. Šis nuostabus sinchroniškumas padarė didelę įtaką šiai pacientei ir tapo svarbiu posūkiu jos terapijoje.
Savo knygoje „Kosminis Žaidimas“ Stanislovas Grofas mini, kad sinchroniškumo atvejai vis dažniau pasitaiko holotropinių metu arba kaip jis įvardina neįprastų sąmonės būsenų metu, kurioms šiuolaikinė psichiatrija neturi apibrėžimo. Šis žodis turi omenyje sąmonės būsenas, kurios „juda link visumos“.
Taigi teikia, kad labiau tikėtina, kad patirsime sinchroniškumą būdami sąmonės būsenose artėjančios visumos. Tai sinchroniškumas per dvasinę prizmę.
Norėčiau pristatyti alternatyvų būdą suprasti sinchroniškumą praktiškame gyvenime ir kaip tai vizualizuoti.
Įsivaizduok save kaip virtuvės laikrodį, kuris mirksi lygiai 12 valandą, taip kai dingsta elektra ir jį reikia sinchronizuoti iš naujo. Su kuo sinchronizuosi laikrodį, su laikrodžiu pastatytu miesto laiku, ar pagal saulė galbūt?
Paskemių bus jei sinchronizuosi su „miesto laiku“, ar su „gamtos laiku“. Jei turi darbą ir fiksuoto rutiną, „gamtos laikas“ sunkiai įtakos. Galbūt labai vėluosi arba būsi anksti ir nebūsi efektyvus ir darbdavys gali susirūpinti. Jei sinchronizuosis su civilizacija, gali būti punktualus, bet kadangi mūsų kūnai yra gamtos produktai, gali patirti kitų pasekmių, tokių kaip stresas, nerimas ir kitas sveikatos problemos.
Jei sinchronizuosis su gamta ir gali taip išsisukti be tokių pasekmių kaip tik minėjau, gali pastebėti, kad tokie dalykai kaip sveikata, energija ir nuotaika sinchronizuojasi su gamta. Sinchronizavimas su gamta reiškia sinchronizavimą su savo intuicija, dėka kurios gali atsirasti reikiamoje vietoje teisingu laiku.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, sinchroniškumas gali būti praktika, ne kaip ką „daryti“, o pajusti tai, kas tau atrodo natūralu. Tai kaip praktika išjausti situacija ir save, ir šokti tame kaip vėjyje šokanti plunksna arba elgtis savo instinktais kaip besivadovaujanti lapė. Sinchroniškumas yra procesas, kaip pirštų panardinimas į upę prieš įbridant. Vanduo gali būti šaltas, bet kai laikotės jo, nebereikia vaikščioti ar bėgti, nes galite tiesiog eiti su srove.
Apibendrinant galima pasakyti, kad sinchroniškumas gali būti vertinamas kaip jėga, paliečianti ne tik gyvenimo sutapimus, bet ir tai, kaip mes jaučiamės kasdien.