Ar tave veža tai, kuo gyveni ar tu tik sukiesi pragyvenimo ratuke tarp darbo, buities, miego, ir nemigos dėl viso to, ką išgyvenai praeityje ir dėl to, kas bus? Ar pasirinki plaukti su gyvenimo banga ar pasiduodi jos būti mėtomas?
Jei ne – kas tave veža? Ar net žinai, kas tave pakrauna? Kas tave įkvėptų norėti keltis kiekvieną rytą? Ar tai skrolinimas Instagrame ar TikToke, ieškant išsigelbėjimo iš realybės, kad tik nereikėtų patirtį nuobodulio arba duok Dieve, žiūrėti akis į akį ir gyvai kalbėti su nepažįstamu žmogumi?
Ar negali būti, kad vengi gyventi savo svajonių link nes kelias į ten nepatogus arba toks neaiškus – nuo kur net pradėti? Ar neišeikvoji savo gyvybės energijos, nes pasiduodi kitų žmonių valiai, sprendžiant jų problemas, nes pats nedrįsti savęs paklausi “Ko aš noriu?“ Kai mes nepasirenkame savo gyvenimo ir kaip norime jį gyventi, mes gyvename kitiems, o ne sau. Anglų kalboje tam yra žodis — complacency, kai mes taikomes su tuo kas ant meniu vietoj to, kad pasvajoti, kas gali būti ir paprašyti visatos. Kada buvo paskutinis kartas, kai paklausei savęs to? Kada leidai sau pasvajoti apie gyvenimą, kurį galėtum turėti? Kaip tai atrodytų, ką girdėtume toje aplinkoje, ir kaip jaustųsi norėti keltis kiekvieną rytą?
Jei tau dar ne 40 metų, tu dar turi virš 3,500 darbo dienų iki pensijos, jeigu tiek net sulauksi. Tai 28,000 valandų su prielaida, kad nedirbsi nei valandos ilgiau nei standartinės aštuonios darbo valandos. Kokia tavo trajektorija? Ar tu myli tai, ką darai? Jeigu taip, eik skaityk kitą straipsnį. Jeigu ne, man nereikia statistikos įrodyti, kad žmonės, kurie myli, ką jie daro gyvena ilgiau, sveikiau, kokybiškiau ir laimingiau.
Deja, kol mes jauni ir turime pasirinkimą, beveik niekas neskatina mūsų tokiais klausimais kaip „Kuo tu nori užsiimti šiame gyvenimą, kas tau teiktų džiaugsmo ir prasmės?” Nea, mes paveldime mūsų tėvų ir mūsų aplinkos baimes, kurios labai atsitiktinai draugauja su mūsų valdžios ir ekonomikos agendomis — dirbk ir būk produktyvus. Pradžioje sako dirbk, kad nenumirtum badu, kaip kažkoks poetas. Tada, kai sotus, dirbk, kad nenumirtum nuo nuobodulio. Tada dirbk, kad galėtum sumokėti už šituos brangius poreikius, kurie atsiranda su patogiu gyvenimu ir dirbk toliau, kad galėtum nupirkti blizgančius daiktus, kad tėvai galėtų jumis pasididžiuoti savo draugams. Ir prieš spėjant pastebėti, nusipirkai namą, vaikas pakeliui, skolingas bankui dvidešimt metų į priekį ir dingo vidinio poeto kūrybiškumas. Oops !
Niekada nėra per vėlu pradėti klausti savęs šito klausimo – „Ko gi noriu iš gyvenimo?“ ir “Kas mane įkvėptų?” Šitos baimės, kurias neši – ar jos tikrai tavo, ar jos netyčia įsiliejo tarp plyšių, kai dar buvai maža ir imli? Šitie įpročiai – ar tau jie tarnauja ar savaime atsirado bandant pritapti prie norimų draugų ir darei kaip kiti darė nenorėdama? Tavo draugai – ar tai tikros draugystės, paremtos panašiomis vertybėmis, skatinančios tave gyventi savo geriausią versiją, ar tiesiog žmonės su kuriais galima pabėgti nuo vienišumo?
Kiek tu save pažįsti? Ar žinai kokios yra tavo vertybės? Ar gali įsivaizduoti save, koks tu būtum, jeigu būtum užaugęs nepaveldėjęs tėvų baimių? Mes išeikvojame mūsų gyvybės energiją, kai nuslopiname savo autentiškumą, prisitaikant prie kitų. Kai kur, to neišvengsime, bet kai išugdome tą įgūdį neklausyti savęs iš baimės – „Ką kiti pagalvos?“ – mes uždarome dalį savęs tamsoje. Tampant “normaliais” mes pametame save ir ryšį su vieninteliu šaltiniu, kuris gali mus ilgaamžiškai pakrauti – mūsų gyvybės energija. Kaip guminė juosta, visos medžiagos, kaip alkoholis, narkotikai ir seksas tempia mūsų sveikas ribas iki kol trenkia atgal, kaip tsunamio banga.
Aš gerai pažįstu, ką reiškia pamesti save. Nuo penktos klasės iki gimnazijos galo aš arba sėdėjau vienas mokyklos valgykloje be draugų, arba tiek prisitaikiau prie to, kas buvo “normalu“, kad mano pažymiai ir psichinė sveikata nukentėjo. Man buvo taip svarbu būti priimtam, kad aš dariau viską, jog iš manęs mažiau tyčiotųsi. Ko tada nežinojau, kad visi, kurie kritikavo mane ir kritikuoja kitus dabar, kritikuoja save dar daugiau. Ar čia tu? Mes kritikuojame iš baimės. Žmogus be baimės neturi priežasties nužeminti nei kitus nei save. Kaip tik, ji įgalins juos, nes baimė silpnina per skaldymą, o įgalinančios draugystės stiprina visą organizmą. (Ar čia atsitiktinumas, kad kapitalizmo kultūra, skatinanti individualumą ir nepriklausomybę, klesti šalyse su tiek daug baimių?)
Ką noriu tave paskatinti – tai kvestionuoti savo gyvenimo trajektoriją. Ar judi savo pasirinktąja kryptimi ar automatiškai judi ten, kur veda gyvenimo aplinkybės?
Tai ką darysi su šiuo jausmu, ar nustumsi jį kaip burbulą po vandeniu, kad anksčiau ar vėliau vėl iškiltų dar didesnis, ar priimsi jį kaip ženklą, kad laikas keistis? Jei šis jausmas sunkus ar lengvas, tai ką jauti yra tavo gyvybės energija. Tai pajausti yra dovana nepaisant, kaip tai jaučiasi. Kai kurios dovanos apvyniotos šiūkšlėmis, bet tai neneigia to, kas guli šerdyje. Ši dovana yra motivatorius, kuris skatina tave siekti savo svajonių, pasidžiaugti, kur tu esi ir iš kur atėjai.
Kai kurios gyvenimo padėtys gali atrodyti kaip naštos iki kol pakeičiame perspektyvą per kurią jas matome. Jei skaitai šitą ir klausi, „Ką man daryti su šituo jausmu dabar?“ Atsakymas paprastas, neneig jo. Vietoje to, kad pabėgti į socialinius tinklus, kur viskas puiku, juokinga, įdomu ir laikina iki kol sugrįžti į realybę – investuok į realybę! Paskirk sau laiko kasdieną pabūti vienas tyloje, kad išgirstum, pamatytum ir pajaustum save. Paklausk savęs, “Kas turi pasikeisti, kad mane maitintų šitas jausmas vietoje to, kad nuslėgtų?” Be meditacijos yra begalė kitų būdų kaip išgirsti save, pavyzdžiui rašyti dienoraštį ar eiti pabėgioti be technologijos. Vienintelė būtinybė — skirti sau laiko be išorinių išblaškymų, nes visi atsakymai tavo vidiniams klausimams slypi tavyje.
Kiti žmonės iš aklo nežinojimo ir savo subjektyvios patirties, teigs, kad tau reikia šito ar to. Nepriimk jų patarimų už gryną pinigą, jei jų vertybės prasilenkia su tavo ir jei patys negyvena tuo, kuo dalinasi. Skeptiškai skaityk net šituos žodžius. Susipažinus su savimi, praleisk viską per savo vidinį filtrą. Galų gale, vienintelis, kuris gali žinoti, kas tau tinka esi tu. Viskas priklauso nuo atsakomybės – ar tu priimi atsakomybę už tai, kur tu dabar esi ir kur tu eini? Tiems, kurie nepriima šios atsakomybės, lemta gyventi įkalintam nesąmoningo proto kalėjime.
Ką pasirinksi — kalėjimą ar laisvę?